Skaitytojams atrenku istorijas apie žmones, kurių vaiko mokykla priklausė ne nuo jų pačių. Šį kartą – Laura, 41 m., Vilnius. Pasakojimas užrašytas iš jos žodžių.
„Nuo rugsėjo nebemokėsiu“, – parašė buvęs vyras balandžio 14 dieną, tarp žinutės apie savaitgalį ir klausimo, ar dukra turi sportinę. Toks sakinys po skyrybų nuskamba dažniau, nei atrodo, tik paprastai jis skirtas alimentams. Šis buvo skirtas mokyklai: privačiai, 590 eurų per mėnesį, į kurią dukra ėjo nuo pirmos klasės ir kurią jis pats pasirinko. Perskaičiau tris kartus. Tada atsidariau skaičiuoklę, nes verkti buvo per anksti.
Kai išsiskyrusi pora nesutaria dėl mokyklos, dažniausiai kaltinamas tas, kuris nustoja mokėti. Aš irgi kaltinau. Bet po kelių savaičių supratau, kad tikroji klaida buvo padaryta prieš ketverius metus, kai sutikau, kad mokyklą rinktųsi jis, o mokėtų jis – ir niekur neužsirašėme, kas bus, jei jis persigalvos. Tai buvo jo pinigai ir jo sprendimas, o vaikas – mūsų abiejų.
Ką pasakė skaičiai ir ką pasakė advokatė
590 eurų per mėnesį dešimčiai mėnesių yra 5 900 eurų per metus. Su mano atlyginimu tai reikštų atsisakyti būsto paskolos mokėjimo arba maisto, ir nė vienas variantas nebuvo variantas. Nuėjau pas advokatę su viltimi, kad mokyklą galima „prisiteisti“. Ji paaiškino ramiai: teismas nustato išlaikymo dydį pagal vaiko poreikius ir tėvų galimybes, o privati mokykla nėra būtinasis poreikis, jei šalia yra valstybinė. Galėčiau prašyti padidinti alimentus, bet ne tiek, kad padengtų mokyklą, ir ne iki rugsėjo. Išėjau su vienu aiškiu dalyku: rugsėjį dukra eis į valstybinę, ir klausimas tik, į kurią.
Trys mėnesiai, per kuriuos dukra nežinojo
Nusprendžiau jai nesakyti iki birželio, kol pati nežinosiu, kur. Tai buvo klaida, bet kitos neturėjau. Gegužę apėjau tris mokyklas pagal gyvenamąją vietą. Pirmoji priėmė prašymą, bet pasakė, kad ketvirtoje klasėje vietų nėra ir sužinosime rugpjūtį. Antroji buvo už penkių stotelių ir turėjo vietų. Trečioji – ta, į kurią dukra ir taip būtų ėjusi, jei ne privati, – vietų turėjo, bet klasė buvo 28 vaikų, o ji ketverius metus mokėsi su 16.
Birželio pabaigoje, per vakarienę, pasakiau. Pirmas klausimas buvo ne apie mokyklą, o apie tai, ar tėtis pyksta ant jos. Antras – ar galės pasilikti draugę. Trečio nebuvo, ji tiesiog išėjo į kambarį. Tą vakarą pirmą kartą paskambinau buvusiam vyrui ne dėl grafiko, o pasakyti, ką ji paklausė. Jis ilgai tylėjo. Rugpjūtį pats nuvežė ją į naują mokyklą apžiūrėti klasės.
Vis dėlto vien iš mano istorijos daryti išvadų apie buvusius vyrus negalima, nes jis mokėjo ketverius metus be jokios sutarties ir nustojo ne iš keršto, o todėl, kad pakeitė darbą ir nebegalėjo. Apie tai sužinojau tik rugpjūtį, ir tik todėl, kad paklausiau. Balandžio žinutėje to nebuvo, o aš neklausiau, nes buvau tikra, kad žinau atsakymą.
Kas iš tikrųjų buvo sunku ir kas – ne
Sunkiausia buvo ne mokykla, o pirmas mėnuo su 28 vaikais klasėje. Dukra buvo įpratusi, kad mokytoja ją pastebi kas dešimt minučių. Naujoje klasėje mokytoja ją pastebėjo, bet kas dešimt minučių pastebėti negalėjo. Spalį dukra pirmą kartą pasakė, kad „nieko nesupranta“ per matematiką, nors matematika buvo ta pati. Ji tiesiog nebuvo pratusi klausti garsiai. Po pokalbio su mokytoja sutarėme, kad pirmą pusmetį ji sėdės pirmame suole – ir to užteko.
Kas nebuvo sunku: mokymosi lygis. Bijojau, kad valstybinėje ji nuobodžiaus. Nenuobodžiavo. Pirmo pusmečio vidurkis liko toks pat, o lietuvių kalba – net aukštesnis, nes naujoji mokytoja užduoda daugiau rašyti. Pinigai, kuriuos anksčiau mokėjome mokyklai, dabar eina į du būrelius ir vasaros stovyklą, ir dukra pati sako, kad taip geriau. Ar tai tiesa, ar ji taip sako man – nežinau. Bet sako.
Ką daryti, jei už privačią mokyklą moka tik vienas iš tėvų
Susitarkite raštu, net jei santykiai geri: kas moka, iki kada ir kas įspėja, jei nustoja, ir kiek iš anksto – mums būtų užtekę įspėjimo iki sausio, kad rasčiau vietą be skubos. Sužinokite, kokia valstybinė mokykla priskirta pagal adresą, dar tada, kai vaikas eina į privačią – bent žinosite, kur eitų, jei kas. Prašymus valstybinei teikite balandį–gegužę, o ne vasarą, nes priėmimas vyksta pavasarį. Ir jei mokėjimai nutrūksta, pirmiausia paklauskite kodėl, o tik tada eikite pas advokatę: atsakymas gali pakeisti, ko prašote.
Balandžio žinutę tebeturiu telefone. Dabar, praėjus pusantrų metų, ji atrodo ne kaip išdavystė, o kaip diena, kai pirmą kartą suskaičiavau vaiko mokyklą savo, o ne jo pinigais. Jei jūsų vaiko mokyklą apmoka kitas žmogus, šį rudenį susitarkite dėl vieno dalyko – kiek mėnesių iš anksto sužinotumėte, jei tai baigtųsi.
