Skaitytojams atrenku istorijas apie žmones, kurie mokykloje atsidūrė ne toje pusėje, kurioje tikėjosi būti. Šį kartą – Rimantas, 52 m., fizikos mokytojas. Pasakojimas užrašytas iš jo žodžių.
„Pažiūrėkit, kaip jis rankomis mosuoja“, – išgirdau iš galinio suolo, kai prie lentos aiškinau, kodėl elektros grandinėje srovė teka ir per lemputę, kuri neįjungta. Toks sakinys klasėje nuskamba dažniau, nei atrodo, ir paprastai jį nuleidi. Aš irgi nuleidau. Vakare kolegė atsiuntė nuorodą: 14 sekundžių vaizdo įrašas, muzika, užrašas apie „fizikos dėdę“, keli šimtai peržiūrų per vakarą. Filmavo devintokas iš pirmo suolo. Tas, kuriam prieš savaitę parašiau devynetą.
Kai apie tokius dalykus kalbama, dažniausiai kaltinami tėvai, kartais – telefonai, rečiau – mokytojas, kuris „nemoka laikyti klasės“. Aš kaltinau visus tris ir dar save, nes 27 metus dirbu mokykloje ir maniau, kad mokinių pagarbą jau turiu užsidirbęs. Pasirodo, ji neatsidedama į sąskaitą. Ją reikia užsidirbti iš naujo su kiekviena klase, o šitai klasei aš jos nebuvau užsidirbęs – tik maniau.
Kas įvyko per pirmą savaitę
Rytojaus dieną nuėjau pas direktorių. Jis įrašą jau buvo matęs – tėvai atsiuntė. Sukvietė vaiką, jo mamą ir mane. Vaikas atsiprašė taip, kaip atsiprašoma, kai liepia: žiūrėdamas į stalą. Mama atsiprašė nuoširdžiau ir pridūrė, kad sūnus „šiaip geras“. Įrašą ištrynė. Direktorius pasiūlė vaiką perkelti į kitą klasę, aš atsisakiau, nes tai būtų reiškę, kad pralaimėjau savo klasėje. Kitą pamoką įėjau ir pirmas dešimt minučių nekalbėjau apie fiziką. Pasakiau, kad mačiau įrašą, kad man nebuvo juokinga ir kad nuo šiandien telefonai pamokos pradžioje dedami ant mano stalo. Tyla buvo tokia, kokios nebuvo per visus metus.
Bet tyla nėra pagarba. Antrą savaitę tas pats devintokas per pamoką garsiai paklausė, ar aš „vis dar pykstu“. Klasė laukė. Atsakiau, kad ne, ir tai buvo tiesa – pykau ne ant jo, o ant savęs. Tą vakarą pirmą kartą per daugelį metų peržiūrėjau savo pamokos planą kaip svetimas žmogus: dvidešimt minučių aiškinimo prie lentos, dešimt minučių uždavinių iš vadovėlio, penkios – namų darbams. Jei būčiau devintokas, irgi būčiau išsitraukęs telefoną.
Ko nepadarė nei direktorius, nei tėvai
Po mėnesio supratau, kad vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų veikia, yra ne bausmė, o darbas: kai pamoka įdomi, filmuoti nėra ko. Fizikos aš mokau taip pat, kaip prieš dvidešimt metų, ir tai buvo tiesa, kurios nenorėjau sau pripažinti. Pradėjau nuo paprasto dalyko: kiekvieną pamoką pradėjau nuo daikto ant stalo – lemputės, magneto, plaukų džiovintuvo, – ir klausimo, ką jis daro. Devintokai nemėgsta lentos, bet mėgsta daiktus. Antras dalykas: tam devintokui, kuris filmavo, patikėjau prižiūrėti laboratorinių įrangą. Ne kaip bausmę, o kaip pareigą. Jis pirmą kartą atėjo į pamoką anksčiau už mane. Trečias dalykas buvo sunkiausias: nustojau kalbėti visai klasei ir pradėjau kalbėti su konkrečiais vaikais – klausti vardu, ne „kas žino“. Devintokai, kurie sėdi gale, atsako, kai jų klausia vardu. Ne todėl, kad bijo, o todėl, kad pagaliau yra kam atsakyti.
Vis dėlto vien iš vienos klasės daryti išvadų negalima, nes yra situacijų, kai mokytojas negali „tapti įdomesnis“ ir to nepakanka: kai vaikas tyčiojasi sistemingai, kai tai daro grupė, kai mokykla nepalaiko. Man pasisekė, kad direktorius sureagavo tą pačią dieną, o mama nesiginčijo. Kolegė iš kito rajono po panašaus įrašo išėjo iš mokyklos, nes tėvai jos vaiką gynė iki galo, o administracija tylėjo. Jos istorija nesibaigė vienu daiktu ant stalo, ir aš nežinau, ką būčiau daręs jos vietoje.
Ką daryti, jei mokinys tyčiojasi iš mokytojo
Fiksuoti raštu tą pačią dieną: kas, kada, kokia forma – ir pateikti direktoriui, nes žodinis skundas neturi pėdsako. Reikalauti susitikimo su tėvais dalyvaujant administracijai, ne pokalbio koridoriuje. Jei įrašas viešas – prašyti jį pašalinti raštu ir išsaugoti kopiją, o jei mokykla nereaguoja, kreiptis į savivaldybės švietimo skyrių. Ir atskirti du klausimus: kas atsakingas už pažeidimą ir kas atsakingas už tai, kad pamokoje nuobodu. Pirmas – vaikas ir tėvai. Antras – vis dėlto aš.
Po trijų mėnesių, gruodžio pradžioje, prieš pamoką radau ant stalo lapelį. Ne atsiprašymą – klausimą, kodėl šaldytuvas viduje šaltas, o iš galo šiltas. Be parašo, bet raštą pažinau. Tas dalykas, kurio nesitikėjau, buvo ne tyla ir ne pagarba, o klausimas. Jei jūsų klasėje nutiko panašiai, pirmiausia sutvarkykite pažeidimą pagal tvarką, o tada paklauskite savęs, ką tie vaikai matė per jūsų pamoką, kol išsitraukė telefoną.
