Skaitytojams atrenku istorijas apie žmones, kurių darbas mokykloje nesibaigia su skambučiu. Šį kartą – Aušra, 28 m., pradinių klasių mokytoja rajono mokykloje. Pasakojimas užrašytas iš jos žodžių.

Mano rugsėjo atlyginimo lapelis: 0,7 etato, į rankas 812 eurų. Tai reiškia, kad po nuomos, kuro ir maisto man lieka maždaug 150 eurų mėnesiui – ir tik todėl, kad nuomojuosi kambarį, o ne butą. Penktus metus iš eilės tą lapelį atsidarau spalio pradžioje ir penktus metus iš eilės tą pačią dieną rašau į Norvegiją, ar birželį vėl turės vietos. Dar nė karto neatsakė, kad ne.

Mokytojos atlyginimas mažoje mokykloje – tema, apie kurią kalbama kasmet ir kasmet taip pat. Dažniausiai kaltinama valstybė, ir iš dalies pagrįstai. Bet mano istorijoje kaltas ne tik biudžetas, o ir etatas: mokykloje mokosi tiek vaikų, kad pilno etato pradinukų mokytojai tiesiog nėra. Aš dėstau vienai jungtinei klasei, dar turiu būrelį ir pailgintą grupę, o viskas kartu sudaro tuos 0,7. Kolegė, kuri dirba miesto gimnazijoje pilnu etatu, gauna beveik dvigubai. Aš dirbu ne mažiau – tik popieriuje.

Kaip atrodo mano vasara

Birželio 20 dieną, dar neatsiėmusi vaikų piešinių nuo sienų, sėdu į autobusą į Vilnių, o iš ten – lėktuvu į Bergeną. Ūkis netoli Sognefjordo augina braškes ir avietes, ir aštuonias savaites aš renku uogas nuo šeštos ryto iki dviejų po pietų, o kai lyja – rūšiuoju sandėlyje. Gyvenu vagonėlyje su dviem lenkėmis ir viena ukrainiete. Per dvi vasaros mėnesius parsivežu apie 5 200 eurų – tiek, kiek mokykloje uždirbu per pusmetį.

Iš tų pinigų dengiu skolą už žiemą, perku dalykus klasei, kurių mokykla nenuperka – laminavimo plėvelę, spalvotą popierių, tris dėžes flomasterių, – ir atsidedu tris šimtus, kad sausį nereikėtų skolintis. Pirmą vasarą gėdijausi. Šeštokų mokytoja, sužinojusi, kur važiuoju, paklausė, ar man ne gaila „taip save žeminti“. Antrą vasarą ji paprašė ūkio kontaktų. Šią vasarą iš mūsų mokyklos Norvegijoje dirbome trys – dvi mokytojos ir bibliotekininkė. Rugsėjį mokytojų kambaryje apie tai nekalbame, bet visos trys žinome, kodėl viena kitai rugsėjo pradžioje nešame rankų kremą.

Ko niekas nesako apie tokį gyvenimą

Pirmus dvejus metus man atrodė, kad tai laikina. Trečiais supratau, kad Norvegija yra ne priedas prie atlyginimo, o jo dalis, be kurios mokytojauti negalėčiau. Ir tai keičia viską: rugsėjį grįžtu ne pailsėjusi, o su sudegusiomis rankomis ir nugara, kurią pirmą savaitę jaučiu stovėdama prie lentos. Vaikai to nemato. Direktorė mato, bet negali nieko pakeisti, nes etatų skaičių lemia mokinių skaičius, o mokinių kaime kasmet mažėja. Pernai mano jungtinėje klasėje buvo 14 vaikų, šiemet – 12. Dar dveji tokie metai, ir klausimas bus ne apie mano etatą, o apie tai, ar mokykla apskritai liks.

Vis dėlto vien iš mano istorijos daryti išvadų apie visus mokytojus negalima, nes pilnu etatu dirbantys kolegos miestuose gyvena kitaip, o kai kurie kaimo mokytojai turi ūkį ar antrą darbą vietoje ir Norvegijos jiems nereikia. Mano padėtis yra jaunos mokytojos be šeimos ir be savo būsto padėtis. Ji ne vienintelė, bet ir ne visuotinė. Ir aš pati ne auka: pasirinkau rajoną, nes čia gavau vietą iš karto po studijų, o mieste būčiau laukusi metus. Ką matau tiksliai: iš keturių kurso draugių, kurios prieš penkerius metus atėjo į rajonų mokyklas, likome dvi.

Kada tai baigsis

Šią vasarą, rinkdama uogas, suskaičiavau: jei kitais metais etatas nepadidės, lapkritį man sukaks 29 ir aš vis dar gyvensiu nuomojamame kambaryje. Nusprendžiau taip: dar vieni mokslo metai. Jei rugsėjį jungtinę klasę sujungs su kita ir etatas išaugs bent iki 0,9 – lieku. Jei ne – kitą rugsėjį eisiu į Norvegijos mokyklą asistente, nes ūkyje jau siūlė padėti susirasti, o lietuvių ten yra pakankamai, kad būtų kam mokyti.

Tiems, kurie svarsto tą patį: paprašykite direktoriaus raštu paaiškinti, iš ko susideda jūsų etatas ir kokių valandų mokykla turi nepaskirstytų – neformalus ugdymas, pailginta grupė, pavadavimai. Mano etatas per trejus metus išaugo nuo 0,5 iki 0,7 tik todėl, kad kasmet klausiau. Ir suskaičiuokite vasarą ne kaip atostogas, o kaip atlyginimo dalį – tada bus aišku, kiek iš tikrųjų uždirbate per metus ir ar tas skaičius jums tinka.

Spalio lapelį šiemet atsidariau, kaip visada, prie virtuvės stalo. 812 eurų. Į Norvegiją parašiau tą patį vakarą, bet pirmą kartą – su klausimu ne tik apie birželį.