Seimo Švietimo ir mokslo komitetas dar balandį paprašė ministerijos įvertinti, kas būtų, jei Švietimo įstatyme atsirastų nuostata: valstybinėse ir savivaldybių mokyklose negali būti situacijos, kai nėra nė vienos klasės, kurioje ugdymas vyksta valstybine kalba. Spalį atsakymas atėjo, ir jis nepatiko nei vienai pusei: prievolė keltų rizikų, o tikslas – geresnis lietuvių kalbos mokėjimas – galėtų likti nepasiektas.
Skaičiai, nuo kurių prasideda diskusija
Ministerijos duomenimis, šešiose savivaldybėse veikia 31 bendrojo ugdymo mokykla, kurioje mokoma tik rusiškai – 28 savivaldybių ir 3 privačios. Jose mokosi daugiau nei 14 tūkst. mokinių. Maždaug penktadalis jų atvykę iš užsienio, o daugiau nei pusė šių – ukrainiečiai.
Būtent paskutinis skaičius komitete sukėlė daugiausia reakcijų. Socialdemokratas Darius Jakavičius stebėjosi: ukrainiečiai Ukrainoje uždarinėja rusiškas mokyklas, o pabėgę nuo karo Lietuvoje lanko rusakalbes mokyklas. Jo nuomone, iš rusakalbių šalių atvykę vaikai turėtų mokytis lietuviškose mokyklose.
Ką modeliavo ministerija
ŠMSM Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė paaiškino, kad buvo vertinamas scenarijus, kai kiekvienoje tokioje mokykloje lietuviška klasė steigiama kasmet, o ne viena vienintelė. Poveikis, anot jos, priklauso nuo savivaldybės tipo – ir kiekviename tipe atsiranda sava problema.
Kaimiškose savivaldybėse mokyklos mažos, todėl tokį sprendimą galima įgyvendinti tik sujungiant mokyklas. Mokiniai fiziškai liktų ten pat, kalbinė aplinka nepasikeistų.
Miestų savivaldybėse formuojant po lietuvišką klasę kasmet reikšmingai sumažėtų mokinių lietuviškose mokyklose – o tai paveiktų dalykų pasirinkimą ir mokytojų krūvį jose.
Didmiesčiuose, kur mokyklos abiem kalbomis pilnai užpildytos, naujoms klasėms trūktų patalpų, o lietuviškai kalbantys vaikai tokiose mokyklose taptų kalbine mažuma – tai galėtų pakenkti jų pačių valstybinės kalbos įgūdžiams.
Problema, apie kurią kalbama mažiausiai
Yra ir ketvirtas argumentas, kuris liečia ne vaikus, o mokytojus. Daugėjant mokinių, ugdomų valstybine kalba, ne visi rusų kalba dirbę mokytojai geba užtikrintai vartoti dalykinę terminiją lietuviškai. Kitaip tariant, lietuviška klasė rusakalbėje mokykloje be lietuviškai dėstančių mokytojų yra užrašas ant durų, ne ugdymas.
Ministerijos išvada: vienareikšmio atsakymo, ar sprendimas geras, ar blogas, nėra – tai priklauso nuo konkrečios mokyklos. Bet visais atvejais lieka rizika, kad tikslas nebus pasiektas.
Alternatyva, kuri sukėlė dar daugiau klausimų
J. Navickaitė pasiūlė svarstyti kitą kelią: ar tautinių mažumų mokyklos neturėtų būti skirtos išimtinai tautinių mažumų atstovams, o ne visiems iš užsienio, ypač iš rusakalbių šalių, atvykstantiems vaikams. „Tai vienas iš sprendimų, kuris, žvelgiant į tuos duomenis, kyla“, – sakė ji, pridūrusi, kad vieno universalaus sprendimo visai Lietuvai nėra.
Ministrė Raminta Popovienė BNS sakė, kad privalomas lietuviškos klasės steigimas tikrai pritaikomas ne visose savivaldybėse, o lietuvių kalbą galima stiprinti ir kitu keliu, ką ministerija ir daro. Liberalas Simonas Kairys apgailestavo dėl trūkstamos politinės lyderystės ir priminė, kad Valstybės kontrolė signalizuoja: mokymasis rusų kalba Lietuvoje tik didėja. Jo nuomone, pokyčiai turėtų būti orientuoti į priešmokyklinį ir pradinį ugdymą. LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė perspėjo, kad skubotas sprendimas sukurtų daugiau problemų, ir siūlė kurti lietuvių kalbos mokymosi priemones darželinukams.
Kas toliau
Komitetas paprašė ministerijos praplėsti analizę, susitelkiant į priešmokyklinukus ir pradinukus. Tai reiškia, kad sprendimas, jei bus, prasidės ne nuo gimnazistų, o nuo darželio – ten, kur kalbinė aplinka dar formuojama, o ne keičiama. Tėvams, kurių vaikai mokosi tautinių mažumų mokyklose, artimiausiais metais tai greičiausiai reikš ne klasės uždarymą, o daugiau lietuvių kalbos valandų nuo pat pradžios.
Ką tai reiškia lietuviškų mokyklų tėvams
Diskusija dažnai pateikiama kaip klausimas tik tautinių mažumų mokykloms, bet ministerijos analizė parodo, kad didžiausią poveikį pajustų lietuviškos mokyklos miestuose. Jei dalis mokinių iš rusakalbių mokyklų persikeltų į lietuviškas klases toje pačioje mokykloje, lietuviškos mokyklos netektų dalies vaikų, o su jais – mokymo lėšų, dalykų pasirinkimo gimnazijos klasėse ir mokytojų etatų. Vilniuje ir Klaipėdoje, kur mokyklos ir taip perpildytos, tai reikštų dar didesnį spaudimą patalpoms. Todėl tėvams, kurių vaikai mokosi lietuviškai, ši diskusija nėra svetima – jos rezultatas gali pakeisti, kiek vaikų bus jų vaiko klasėje po kelerių metų.
Šaltinis: tv3.lt / BNS
