Skaitytojams atrenku istorijas apie žmones, kuriems mokykla tęsiasi telefone. Šį kartą – Dalia, 45 m., pradinių klasių mokytoja, Kėdainiai. Pasakojimas užrašytas iš jos žodžių.
„Ar rytoj reikia sportinės?“ – žinutė atėjo 22:47, kai jau buvau išjungusi šviesą. Toks klausimas tėvų grupėje nuskamba dažniau, nei atrodo – ir ne tik apie sportinę, bet ir apie sąsiuvinius, ekskursijos pinigus, pietų meniu, kartais apie orą. Aš tą vakarą atsakiau: „Taip. Ir nuo šiol į žinutes po 20 valandos atsakysiu kitą rytą.“ Grupėje buvo 24 tėvai. Iki vidurnakčio parašė septyni.
Klasės grupė telefone yra dalykas, kurio nebuvo, kai pradėjau dirbti prieš dvidešimt metų, ir kurio niekas man nepriskyrė kaip pareigos. Ji tiesiog atsirado, o su ja – lūkestis, kad mokytoja pasiekiama visada. Dažniausiai tokiose istorijose kaltinami tėvai. Bet tėvai rašo tada, kai prisimena, o prisimena vakare, guldydami vaiką. Kalta ne jų valanda, o tai, kad niekas niekada nesusitarė, kada mokytoja dirba, o kada – ne. Aš pati dešimt metų tą susitarimą atidėjau, nes bijojau atrodyti nemaloni.
Kas nutiko kitą rytą
Direktorius pakvietė į kabinetą antros pamokos metu. Viena mama parašė jam, kad mokytoja „nustatinėja taisykles tėvams“ ir „nenori bendrauti“. Direktorius nebuvo piktas – buvo pavargęs, nes tokių laiškų gauna kas savaitę. Paklausė, ar galėjau parašyti švelniau. Galėjau. Bet švelniai rašiau dešimt metų ir tai nieko nepakeitė. Sutarėme, kad tėvų susirinkime taisyklę pristatysiu iš naujo, kartu su juo, kaip mokyklos, o ne mano asmeninę tvarką.
Grįžusi į klasę pirmą kartą per tą dieną pažiūrėjau į telefoną: 31 neskaityta žinutė. Trys apie sportinę. Dvi – palaikančios, iš mamų, kurios pačios dirba mokyklose. Viena – ilga, apie tai, kad mokytojos darbas yra pašaukimas, o pašaukimas valandų neturi. Į ją neatsakiau. Per pietus kolegė iš gretimo kabineto pasakė, kad savo grupėje tokį patį sakinį parašė prieš dvejus metus ir kad pirmą mėnesį buvo blogiausia, o po to niekas net neprisiminė.
Susirinkimas ir viena lentelė
Po dviejų savaičių, susirinkime, direktorius pasakė du sakinius, o toliau kalbėjau aš. Parodžiau lentelę: per praėjusį mėnesį grupėje buvo 412 žinučių, iš jų 173 – po 20 valandos, 28 – po 22 valandos. Į kiekvieną atsakiau. Paklausiau tėvų, kiek iš jų atsakinėja į darbo klausimus po dešimtos vakaro. Pakėlė rankas du – abu dirba pamainomis. Tada pasiūliau paprastą tvarką: skubūs klausimai – skambučiu bet kada, neskubūs – grupėje iki 20 valandos, o viską, ką reikia rytoj, rašau į dienyną iki 17 valandos. Sutiko visi, išskyrus tą vieną mamą, kuri parašė direktoriui. Ji nesutiko tyliai, ir aš jai už tai dėkinga labiau, nei tada atrodė, nes be jos skundo direktorius nebūtų atėjęs į susirinkimą, o be direktoriaus taisyklė būtų likusi mano asmeniniu kaprizu.
Vis dėlto vien iš mano klasės daryti išvadų apie tėvus negalima, nes dauguma iš tų 24 rašė ne iš nepagarbos, o iš rūpesčio, ir kai pamatė skaičius, patys nustebo. Ta mama, kuri skundėsi, augina tris vaikus viena ir vakaras jai – vienintelis laikas, kai gali sėsti prie telefono. Jos pyktis buvo ne ant manęs. Tai supratau tik po susirinkimo, kai ji priėjo ir paklausė, ar galėtų rašyti man asmeniškai, jei tikrai skubu. Sutikau. Per du mėnesius parašė vieną kartą. Kiti tėvai persitvarkė greičiau, nei tikėjausi: po dviejų savaičių grupė vakarais tiesiog nutilo, o klausimai apie sąsiuvinius ir sportinę persikėlė į popietę. Pasirodo, dauguma rašė vakare ne todėl, kad jiems taip patogiau, o todėl, kad taip darė visi.
Ką daryti, jei klasės grupė tapo antra pamaina
Susitarti su direktoriumi, kad tvarka būtų mokyklos, o ne vienos mokytojos – tada skundas tampa klausimu administracijai, o ne asmeniu konfliktu. Suskaičiuoti žinutes vieną mėnesį ir parodyti tėvams: skaičiai veikia geriau nei prašymai. Atskirti kanalus: dienynas – informacijai, grupė – klausimams iki tam tikros valandos, skambutis – tik skubiems atvejams. Ir nustatyti telefone tylų režimą nuo tos valandos, kurią paskelbėte, nes taisyklė, kurios pati nesilaikai, tėvams nieko nereiškia. Pirmas dvi savaites tai bus sunkiau jums nei jiems.
Gruodžio pradžioje 22:50 telefonas tyliai sumirksėjo – jau tylos režimu. Rytą perskaičiau: „Atsiprašau, kad vėlai, pamačiau, kad vėlu. Ar rytoj reikia sportinės?“ Atsakiau 7:15, ir tai buvo vienintelė žinutė po aštuonių tą savaitę. Jei jūsų grupė gyvena naktimis, prieš keisdami tvarką vieną mėnesį tiesiog skaičiuokite – ir tuos skaičius parodykite ne direktoriui, o tėvams.
